- papsėti
- papsė́ti, pàpsi, -ė́jo 1. intr. dusliai, švelniai atsitrenkiant kristi: Tačiau akys pritvino ašarų, jos jau papsėjo ant pagalvio krašto ir grindų J.Marc. Ir ima nuolatos maži padarėliai (tarakonai) ant grindų papsėti J.Jabl. Gražūs nunokę kaštonai papsi nuo medžių į žemę rš. 2. intr., tr. su garsu, lūpomis čiaupsint rūkyti (pypkę): Pàpsi pypkę kaip šimtametis senis Grš. Mesk tu papsė́jęs – net nusbodo Rk. Tas senis tai kai inskąs liuiką, tai ir papsi pardien Dbk. Ar nemesi nepapsė́jęs tą pypkę?! Vv. Papsi ir papsi, kaip jam ir lūpos nenudyla Vj. Tasai klausė jo, kriošėdamas krėsle ir papsėdamas iš savo ilgos pypkės Ašb. ║ prk. čiulpti, žįsti: Ką tik užgimęs veršiukas tuoj ir papsi papą Krok. ║ čiaupsėti: Rūkant papsėti negražu Št. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas V.Krėv. Mergyčiuke, netrepsėk, bučiuodama nepapsė́k! (d.) Dkšt. Papsi lūpom kaip boba: nemoka rūkyti – dar rūko Lnkv. Velnias papsėdamas rūko dervos cigarą S.Nėr. 3. tr. su garsu bučiuoti: Ką tu čia mane papsì, man net įsipyko! Klvr. Mudu ilgai papsėjova atvaizdą rš. Galų gale pirkėjai papt papt papsi vaistininkienei rankelę rš. 4. tr. lūpomis čiaupsint kalbėti: Bobutė, sėdėdama ant pečiaus, papsi poterius Švnč. 5. intr. murmėti, burbėti, niurzgėti: Pàpsi gi ana perdien i pàpsi OG347. 6. intr., tr. mikčioti: Papsė́k tu greičiau, o tai trudna žodžio sulaukt! Vlk. Argi tu suprasi, ką tas niemkelė pàpsi! Nč. 7. intr. išduoti tam tikrą su trumpomis pauzėmis garsą, pupnoti: Ar tu girdi – jau Rinkūno motoras pàpsi Ps. Vienodai papsi mūsų motorinė (valtis) rš. 8. intr. kojomis beldžiant, stuksint eiti: Papt, papt su čeverykais papsi, kad sutankini kojas beeitant J. O ta boba paskui pàpsi Šk. \ papsėti; atpapsėti; išpapsėti; nupapsėti; papapsėti; pripapsėti; supapsėti
Dictionary of the Lithuanian Language.